BETZATOS BENDRUOMENĖS MISIJA yra kurti bendruomeniniais santykiais paremtą gyvenimo bendruomenę su neįgaliais žmonėmis, kuri būtų atvira priėmimo/susitikimų vieta kiekvienam žmogui, kurioje kiekvienas žmogus, turintis negalią ar ne, galėtų ugdyti savo dovanas, jomis dalintis.

Bendruomenė, kuri taptų asmens perkeitimo vieta bei liudytų visuomenei kiekvieno žmogaus vertę.

Bendruomenė siekia integruotis į vietos bendruomenę bei atsiliepti į bendrystės santykio poreikį šių dienų visuomenėje.

 

BETZATOS BENDRUOMENĖ – tai pirmiausia bendruomeniniais santykiais paremti gyvenimo namai, skirti vidutinę ir sunkią proto negalę turintiems suaugusiems asmenims.

Bendruomenė remiasi krikščioniškomis vertybėmis bei tarptautinės ARKOS bendruomenės pasaulėžiūra. Joje gyvenantys žmonės dirba, švenčia ir meldžiasi kartu, išgyvena buvimo drauge džiaugsmą. Priima svečius ir bendruomenės draugus, puoselėja bendruomeniškus ryšius. Nuo 2013 m.  Betzatos bendruomenė yra Tarptautinės Arkos Federacijos laikinoji narė.

Tikime, kad kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokios yra jo dovanos ar trūkumai, yra svarbus. Kiekvienas asmuo – stiprus ar silpnas – turi teisę patirti draugystę ir bendrystę.

Bendruomenė organizuoja įvairias integracines veiklas. Jose neįgalūs asmenys bendradarbiauja su bendruomenės draugais, šeimomis, auginančiomis neįgalius vaikus, socialinės rizikos grupės jaunuoliais, savanoriais ir vietos bendruomene. Kartu organizuojamos šventės, savaitgalių talkos, pažintinės, kultūrinės išvykos.

Vasarą bendruomenė organizuoja vasaros stovyklą su soc. rizikos grupės jaunuoliais iš Vilniaus arkivyskupijos "Caritas" Amatų mokymo centro.

 

KODĖL "BETZATA" ?

Šios Evangelijos pagal šv. Joną 5 skyriaus eilutės įkvėpė bendruomenės pavadinimą:

 

Išgydymas Betzatoje

Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę.

Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines.

Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių.

Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus.

Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“

Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“.

Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“

Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.

Toji diena buvo šabas. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto“.

Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: 'Imk savo gultą ir eik!'“

Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: 'Imk ir eik'?“

Išgydytasis nežinojo, kas jis, kadangi Jėzus buvo pasitraukęs dėl minios, susirinkusios toje vietoje.

Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“

Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus.

Jn 5, 1-15